ZARASAI - ŠVENTO EŽERAS - VISAGINAS - IGNALINA - STRIGAILIŠKIS - PALŪŠĖ

Keliaudami šiuo maršrutu galite suderinti poilsį prie ežerų ir galimybes pažinti Zarasų ir Ignalinos rajonų bei Visagino miesto lankytinus objektus. Ši dienos kelionė į Palūšę supažindins su šios Utenos apskrities dalies kraštovaizdžiu, joje patirsite poilsio gamtoje privalumus, sužinosite apie propaguojamą apskrityje kulinarinį paveldą.

Zarasų rajonas – Lietuvos šiaurės rytai, o jo centras Zarasai – miestas virš septynių ežerų prie Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio. Kalbant apie Zarasų miesto istoriją, derėtų pastebėti, kad ji turi ne per daug tikrų faktų, paremtų archyviniais dokumentais. Net ir miesto įsikūrimo datą gaubia nežinia ir prielaidos: egzistuoja tradicinė nuomonė, kad vietovė atsirado XV a. Tad XV – XVI a. sandūroje dabartinio miesto vietoje jau galėjo būti dvaras. Gyvenvietės susikūrimu galima laikyti ir pirmos bažnyčios atsiradimo datą. J. Gimbuto knygoje „Lietuvos bažnyčių chronologija ir statistika“ rašoma, kad Zarasuose prieš 1508 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. Tad vietovė susikūrė anksčiau, nei pastatyti maldos namai ir jos kūrimosi metais galima laikyti 1506-uosius.

Zarasų miesto istorijoje yra ir neginčytinų faktų. Neabejotina, kad šiose vietose gyveno viena baltų genčių – sėliai. Apie jų buvimą liudija vientisa piliakalnių kultūra, siejanti krašto proistorę su istoriniais laikais, gausiais sėliškais vietovardžiais, Mindaugo laikų dokumentuose minimais sėliais. Pats gražiausias palikimas, įamžinantis šios genties atminimą, yra Zarasų miesto pavadinimo kilmė, kurią išaiškino mūsų kraštietis kalbininkas K. Būga, teigęs, kad jis – sėliškos kilmės.

1596 m. Zarasai minimi kaip viena Vilniaus vyskupijos vietovių, o po dviejų metų vadinami valsčiumi. Pirmą kartą kaip vietovė Zarasai pažymėti 1613 m. LDK žemėlapyje ir nuo tada žymimi daugelyje XVI a. žemėlapių. Manoma, kad XVI a. viduryje Zarasai galėjo būti miesteliu.

Reikšmingu įvykiu miesto gyvenime tapo Sankt Peterburgo – Varšuvos kelio tiesimas, kurio atkarpa kirto ir Zarasų miestą. Užbaigus darbus, padidėjo Zarasų komunikacinė reikšmė, pagerėjo miesto plėtros sąlygos. Šiam įvykiui įamžinti 1845 m. buvo pastatytas Peter Šteinleller sukurtas keturkampis į viršų smailėjantis 11,1 m aukščio ketaus obeliskas (1). 1839 m. iš Vydžių (Baltarusijos Respublika) perkėlus visą administraciją tuometinis Novoaleksandrovkas (dabar Zarasai) tapo apskrities centru. Ypač miestui palankus buvo antrasis Nepriklausomybės dešimtmetis – 1932 m. Zarasams buvo suteiktas kurorto statusas.

Nuo 1950 m. Zarasai – rajono centras. Zarasų miesto urbanistinę vertę lemia savitas taisyklingas planas su radialinių – žiedinių gatvių tinklu ir viena kompoziciniu atžvilgiu ypač pabrėžta Sėlių aikšte (2), į kurią sueina visos radialinės gatvės. Tai vienintelis tokios formos miesto planas Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų rusų miestų pavyzdžiu planuotų vietovių. Zarasų krašto istoriją nuo XIX a. pr. iki 1940 m., krašto vystymąsi carizmo laikotarpiu, to meto kultūrą, religiją, istorinius ir politinius įvykius, pramonės, žemės ūkio, švietimo plėtrą, visuomeninių organizacijų veiklą Nepriklausomybės metais pristato Zarasų krašto muziejaus (3) ekspozicijos (D. Bukonto g. 20/1 *tel. 8-385 52456, muziejaus lankymas mokamas: vaikams -1 Lt, suaugusiems – 2 Lt). Muziejaus ekspozicijose įrengta pasiturinčio ūkininko kamara, eksponuojami žemdirbio buities, verslų ir darbo įrankiai: stenduose senoviniai virtuvės rakandai, žvejybos ir bitininkystės reikmenys, staliaus ir batsiuvio darbo įnagiai, verpimo rateliai ir staklės, senovinių audeklų, kraštui būdingų lovatiesių ir drabužių pavyzdžiai. Muziejuje įrengta sakralinių skulptūrų ekspozicija, kurioje Ignalinos, Rokiškio ir Utenos rajonuose surinkti įvairių dydžių Šv. Petras, Šv. Jonas Nepomukas, pietos, Švč. Marija bei kiti šventieji. Vienoje iš muziejaus salių veikia nuolatinė išeivio dailininko, kraštiečio Miko Šileikio darbų paroda.

Neobarokinio stiliaus Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai (4) pasirinkta viena iš aukščiausių vietų mieste.

Zarasų rajone praėjo ne vieneri gydytojo, antropologo, krašto šviesuolio Dominyko Bukonto metai. Jam atminti Sėlių aikštės centre stovi skulptoriaus L. Striogos paminklas (5).

Pasakojama, kad dabartinės Šaltupės koplytėlės (6) vietoje stovėjo bažnyčia. Kartą, didelės audros metu, žaibas trenkė ir ją nuvertė į ežerą, tik stebuklingų galių turinti Kristaus statulėlė išplaukė į vandens paviršių. Parapijiečiai bažnyčios vietoje pastatė mūrinę koplytėlę ir joje patalpino paslaptingąją statulėlę.

Iš Zarasų miesto centro kiek paėję Aušros gatve, pateksite į Magučių mišką. Čia, rytiniame Zarasaičio ir Balto ežero krante yra aukščiausia Zarasų miesto vieta. Tai 170 m aukščio virš jūros lygio iškilusi kalva, vadinama Skautu kalnu (7).  Ant jos iki 1954 m stovėjo aukščiausias Pabaltijyje slidinėjimo tramplynas. Dabar čia stovi akmuo su iškaltu skautų ženklu.

Bene įspūdingiausias Zarasų miesto gamtos kūrinys – Zaraso ežero Didžioji sala (8) – ne tik poilsio, bet ir kultūrinių bei sportinių renginių  pravedimo vieta. Literatūroje minima, kad praeityje ši sala vadinta ir Anglijos vardu. Pažinti Zarasų miestą ir rajoną galite naudodamiesi Zarasų aviaklubo (9) paslaugomis (Dimitriškių kaimas tel. 8-686 32252). Čia siūloma paskraidyti lėktuvu, pašokinėti parašiutu,  pajusti ryšį tarp dangaus ir žemės.

Nevalia nerasti ir nepabūti prie Švento ežero (10), kuris ne tik Zarasų krašte, bet visoje šalyje garsus ir paslapčių apgaubtas. Jis plyti tarp miškų ir yra Nemuno - Dauguvos upių takoskyroje. Senoliai porina, kad labai seniai Švento ežero visai nebuvę, o jo vietoje stovėjusi bažnyčia. Bet vėliau išsiveržęs iš žemės vanduo apsėmė šventovę ir apylinkes. Taip vietoj maldos namų atsiradęs ežeras, kurį žmonės pavadino Šventu. O gal teisūs buvo tie, kurie pasakoja, kad seniai seniai, apledėjimo metu, šis ežeras buvo milžiniškas luito guolis. Ištirpo ledynai, ėmė ir atsirado šioje vietoje dubuo, sklidinas krištolinio vandens. Todėl tinka jam Lietuvos „Baikalo” vardas, nors jo plotas tik apie 440 ha,  ilgis - 2,1 km, o didžiausias gylis - 18,2 m. Šventas - benuotekinis ežeras, unikalus lygio svyravimais. Žvilgtelėję nuo kalnelio - nustebsite. Rodos, net giliausiose jo vietose, pro skaidriai žydrą vandenį, lyg ant delno stebi povandeninį ežero gyvenimą. Pasakoja, kad seniau norėję įminti Švento paslaptį žvejai štai ką padarė: sugavo žuvų, jas paženklino ir vėl įleido į ežerą. Girdi, kur jos atsidurs. Sako, paženklintąsias sugavo kituose ežeruose. Bet tik sako, o kaip yra iš tikrųjų - niekas nežino. Jeigu taip, tai gal yra ežere povandeninės, požeminės upės? Šio ežero krantai lėkšti, dideli atabradai, grynas, baltas ir smulkus smėlis…Tai unikalus hidroklimatinis režimas „apnuogino” pietinę ežero pakrantę - čia vienintelė Lietuvoje tokia smėlėta pakrantė, tinkanti laikinam poilsiui (negalima statyti palapinių). Draudžiama ežere ir žvejyba, dėl ypatingų vertybių plaukiojimas savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis, jis įtrauktas į NATURA 2000 teritorijų sąrašą, o motorizuotiems turistams turistams leidžiama pravažiuoti tik keliais. Kurti laužus ir rengti poilsiavietes prie šio unikalaus Lietuvoje ežero taip pat draudžiama. Tačiau visus draudimus kompensuos nepakartojamas šio vandens telkinio didingumas…

*   *   *

Visagino miestas įsikūręs Lietuvos šiaurės rytuose, netoli didžiausio šalyje Drūkšių ežero. Dabartinės miesto apylinkės - nuo seno sėlių genčių gyventos vietos. Visaginas prasidėjo nuo 1975 m. pradėtos statyti energetikų gyvenvietės. 1977 m. jai buvo suteiktas miesto tipo gyvenvietės statusas, o 1994 m. - respublikos pavaldumo miesto teisės.

Visaginas - jauniausias Lietuvos miestas, kuriame originali architektūra gražiai dera su augmenija ir žaluma. Visagine siūlome apsilankyti Ignalinos atominės elektrinės informacijos centre (11). Jame galite pamatyti: veikiantį IAE bloko maketą, kuro rinklės maketą, panaudoto branduolinio kuro saugojimo konteinerio CASTOR maketą. Centre yra tiesioginiai vaizdai Iš blokų valdymo skydo, reaktoriaus patalpos, turbinų salės ir vandens išlaikymo baseino, kuriuos transliuoja ten įrengtos vaizdo kameros bei pateikiami filmai apie IAE saugą, jos žmones, apie Lietuvą, užsienio AE, Lietuvos energetiką. Informacijos centrą galima aplankyti darbo dienomis nuo 8.00 iki 16.00 val. apie vizitą būtina pranešti iš anksto prieš 2 dienas telefonais: 8-386 29911, 29719, 24063. www.iae.lt

Dūkšto krašto buities muziejuje „Aukštaičių pirkia” (12) pamatysite kaip gyveno šio krašto kaimo žmonės. (Taikos pr. 21, Visaginas).

Visagine nereto dėmesį patraukia Šv. Apaštalo Pauliaus bažnyčia (13), pradėta statyti 1991 m. pabaigoje.

Visagine veikia pirmasis tokio dydžio privatus akvariumų salonas Lietuvoje (14) (Jaunystės g. 21, tel. 8 386 33643, 8 686 15021), kuris atidarytas 2000 m. sausį. 140 kv. m. ekspoziciniame plote pateikta vienuolika 600 l talpos, trys 700 l, dvylika 80 - 180 l talpos akvariumų, kuriuose gyvena, auga ir dauginasi per 60 rūšių tropinių kraštų gėlavandenių žuvų - nuo mažiukų, centimetrinių neonų iki pusmetrinės murenos, kilograminių piranijų. Jūriniuose akvariumuose puikuojasi ir nė kiek erdvei nejaučia nostalgijos koralinis gruperis, sparnuotė, žuvys - drugeliai ir kitos. Aktinijos ir krabai jau priprato prie jiems sudarytų sąlygų, murena pamėgo virtas krevetes ir jau seniai pamiršo jūrų ežių, kuriais mito Raudonojoje jūroje, skonį. Akvariumuose vešliai žaliuoja pora dešimčių tropinių kraštų augalų, tarp jų ir Madagaskaro aponogetonas, labai retas augalas Lietuvoje.

Daugiau informacijos apie Visagino miesto lankomus objektus galite rasti svetainėje: www.visaginas.lt

*   *   *

Dūkštas laikomas seniausia vietove Ignalinos rajone. Jo apylinkėse žemės ryškiai kalvotos, yra mažų ežerėlių. Iš pietų jas uždaro plačiai išsilieję Dysnų ir Dysnykščio ežerai. Dysnos žuvingos - daugiausia sugaunama karšių, sterkų, lydekų, kuojų, yra ešerių, vėgėlių, lynų, įveista ungurių. Dysnai - antras pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas - 24,4 kv.km, o didžiausias gylis - vos 6 m, vidutinis - 3 m. Ignalinos miestas įsikūręs nedidelėje smėlėtoje sausoje lygumoje, kurią supa pradubę ežerai ežerėliai, aukštokos kalvos ir miškas. Visi šie gamtos deriniai žiedu juosia miestą. Šio ežerų žiedo akys - Gavys, Gavaitis, Palaukinis, Mekšrinis, Baltys, Ilgis, Žaliasiai, Laukinis, Dubinis. Užuovėją miestui teikia aukštos kalvos. Ignalinos miesto teritorijoje pirmieji gyventojai apsigyveno IX - XII a. Rašytiniuose šaltiniuose Ignalinos vardas pirmą kartą paminėtas 1810 m. Toje vietoje, kur dabar Ignalinos miestas, XIX a. vidurio žemėlapiai fiksuoja nedidelį palivarkėlį, stovėjusį gražiame Gavio ežero šlaite. Apie 1861 - 1862 m. čia atėjęs pirmasis geležinkelis. Sena legenda gražiai pasakoja apie miesto vardo atsiradimą. Ignalina radosi iš Dievo pasmerktos kryžiuočio Igno ir Lietuvos kunigaikščio Budrio dukters Linos meilės. Ilgio ežero saloje stovėjusi kunigaikščio pilis, kurią sugriovęs Perkūnas už tai, kad lietuvaitė sužeistą slaugė, pamilo priešo karį ir vestuvių dieną juos prakeikė. Tačiau pagailėjo galingasis Perkūnas įsimylėjusių ir leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą ir suprato, kad toji meilė tebegyva. Tuomet tarp gražių ežerų ir kalvų atsirado miestelis, kurį žmonės pavadino Ignalinos vardu. Ilgio ežero šlaite žiemą vasarą trykšta šaltinis skaidriu kaip ašara vandeniu, kurį žmonės vadina Linos ašaromis.

Ignalinoje siūlome apžiūrėti Šv. Mergelės Marijos Užgimimo bažnyčią (15) (Bažnyčios a. 4). Tai naujo, modernaus stiliaus pastato, išsiskiriančio iš aplinkinių, pavyzdys, kurį suplanavo architektas  R. Krištapavičius ir dizaineris V. Dineika.

Ignalina - Lietuvos slidinėjimo sostinė. Žiemos sporto centras (17) (Sporto g. 3) sudarys visas sąlygas slidinėjimo, biatlono, orientacinio sporto mėgėjams ir pasiūlys poilsį visais metų laikais.

Kavinėje „Palūšė” (18) (Vasario 16 - osios g. 20) galėsite sužinoti apie Utenos apskrityje propaguojamą kulinarinį paveldą (plačiau tel. Utenoje 8 386 55838 arba www.culinary-heritage.com). Kavinėje galėsite paragauti būdingų Aukštaitijai patiekalų, kurie gaminami iš švarioje gamtoje išaugintų produktų.

Šalia Ignalinos geležinkelio stoties stovi medinis drožinėtas kryžius tremtiniams atminti (19), kuris buvo pastatytas 1989 m. Jo autorius - J. Jakštas.

Mieste, prie Paplovinio ežero, stovi paminklas Ignui ir Linai (20). Savo kelionės nuovargį galite nuplauti paplūdimyje prie Gavio ežero. Čia įrengta vandens čiuožykla (21) veikia nuo 1999 m. ir yra apie 50 m. ilgio.

Daugiau informacijos apie Ignalinos miesto ir rajono lankomus objektus Ignalinos rajono turizmo informacijos centre  (Ateities g. 18a, tel. 8 386 52597, el. paštas [email protected], www.ignalinatic.lt)

Viešėdami svetingame Ignalinos rajone, galite ne tik ragauti kitų pagaminto maisto, bet pabandyti tai padaryti patys: tai labai maloni ir skani galimybė, kurios siūlome nepraleisti. Tam reikia labai nedaug – pakeliauti Aukštaitijos Nacionalinio parko teritorija ir užsukti į Strigailiškio kaime esančią UAB „Romnesa“ (22) (el. paštas: [email protected],  www.romnesa.lt). Iš Vokietijos atkeliavęs šakotis (raguotinis, ragius), ko gero, daugeliui žinomas, nes yra dažna mūsų šventinių stalų puošmena. Bet kaip jis kepamas – matė retas, o dalyvauti gaminant šį skanėstą – galimybių turėjo nedaugelis. Tai, kad Utenos apskrities teritorijos  tikras keliaujančių rojus – liudija ir tas faktas, kad turite galimybę tapti ne tik tikru turistu, bet  patyrusiu kulinaru ir stebėti ne tik šakočio kepimo procesą klausantis šio saldumyno istorijos, bet dalyvauti jame ir patys: liesite skystą masę ant horizontalaus ir nuolat sukamo cilindro arba suksite šio cilindro rankenėlę, kad jau lietuvišku tapęs raguotis gražiai  keptų. Ir tai dar ne viskas - su meile iškeptą skanėstą galėsite čia pat ragauti su patiekiama kava arba arbata.

Paskutinė šio maršruto vieta - Palūšė, Aukštaitijos Nacionalinio parko centras, kuri rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1651 m. Tada čia būta palivarko, kurį valdė Šumskiai. Čia galite apžiūrėti vertingą meno paminklą - medinį, gotikinius siluetus primenantį bažnyčios ansamblį (23), kuris statytas 1750 m. Viduje bažnyčia tašytų rąstų, yra joje liaudies dailės, XVIII a. paveikslų, tapytų ne ant drobės, o ant lentų. Čia galite pasigrožėti ir liaudies meistrų medžio drožybos darbais. Varpinėje kabo 1772 m. lietas varpas, papuoštas barokiniu ornamentu.

Netoli jos - pilkapio ekspozicija (24) ir akmens amžiaus būstas (25). Palūšėje gimė pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ kūrėjas, kompozitorius M. Petrauskas. 1973 m., minint kompozitoriaus 10-ąsias gimimo metines, jam buvo pastatytas skulptoriaus J. Kėdainio paminklas (26).

Kai keliaudami išalksite ir panorėsite paskanauti nacionalinių patiekalų – apsilankykite Palūšėje esančioje „Aukštaičių užeigoje“ (27).

Aukštaitijos Nacionalinis parkas – viena iš gražiausių Aukštaitijos ir Lietuvos vietų, kurioje jūsų laukia įsimintinas kraštovaizdis, ošiantys pušynai, akis maloninantys ežerų raibuliavimas, senovinių kaimų ramybė, kultūros paveldo objektų gausa ir įvairovė. Nepraleiskite progos apsilankyti vienoje įdomiausių ir gausiausiai lankomų parko vietų – Senoviniame bitininkystės muziejuje, kuris savo duris atvėrė 1984 m. Tik ragaudami medų atminkite – tam, kad prineštų šaukštą medaus, 200 bičių darbuojasi visą dieną.

Ar seniai buvote ant Ladakalnio – 175 m virš jūros stūksančio kalno? Nuo jo atsiveria net 6 ežerų panorama.

Ir nors Ginučių malūnas skaičiuoja jau ne pirmą šimtą metų, nuvykti į vienintelį parke išsaugojusį autentišką įrangą malūną – verta: iš jo ekspozicijos sužinosite apie duonos kelionę, galėsite ilsėtis malūnininko apartamentuose įrengtuose kambariuose, kuriuose apsilanko pats Ginučių malūno velnias. Jeigu dar nepavargote ne tik nuo kelionės, bet ir gerų emocijų – leiskitės pakeliauti 3,5 km ilgio mokomuoju botanikos taku, kuris skirtas visiems, norintiems geriau pažinti įvairiarūšę Aukštaitijos parko augaliją. 1977 m.

Lūšių ežero pakrantėje pastatyta tautodailininkų medinių skulptūrų ansamblis, kuriame įamžintas gamtos grožis ir Ignalinos krašto legendos. Viena jų, skulptūra „Laumių pasaka“, byloja būtiną žinoti tiesą: pavojinga šiame ežere vyrams naktį, po dvyliktos, maudytis. Tikėti ar ne – sako, laumės tada išplaukia ir pačius drąsiausius ima kankinti užkutendamos.

Apie kitus lankytinus parko objektus jums papasakos ir patars kaip prie jų nuvykti VŠĮ turizmo centre „Palūšė”(tel. 8 386 52891, www.paluse.lt) arba  Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijoje (tel. 8 386 53135).


Informacijos šaltinis: www.zarasai.lt